Susidomėjau šia knyga, kai paskaičiau keletą straipsnių apie daug veiklų atlikinėjimą tuo pačiu metu (angliškai human multitasking). Man kilo įvairių klausimų apie šio klaidingo įsitikinimo kilmę, kas galėtų žmonėms leisti manyti, kad jie gali išmokti daryti įvairius darbus tuo pačiu metu, pvz., žiūrėti televizorių, kalbėtis su draugu telefonu, valgyti pietus ir žaisti su dėmesio prašančiu šuniuku.
Čia neplėtosiu kitų pamąstymų šia tema, nes „Žmogus-mašina“ (išleista 1747 m.) tiesiogiai šios temos neanalizuoja. Autorius savo veikale kelia sielos prigimties klausimą. Jis atsiliepia į įvairių filosofų, kaip Dekarto ar Leibnico, idėjas. Iki Renesanso apie sielą buvo kalbėta daug, tai viena iš pagrindinių temų tiek Senovės Graikijos filosofijoje, tiek Viduramžiuose. La Mettrie iš dalies neigia sielos buvimą, tačiau iš kitos pusės remdamasis savo argumentais ir žiniomis formuluoja sielos, kaip organizmo dalies, sampratą. Tai tam tikra prasme apverčia ligtolinį supratimą, jog siela visomis prasmėmis yra už kūną aukštesnis pradas, dabar į ją siūlomą žvelgti kaip į kūno mašinos detalę: „Taigi siela tėra judėjimo pradas arba juntanti materialioji smegenų dalis, kurią neapsirinkant galima laikyti pagrindine viso mechanizmo spyruokle, veikiančia kitas dalis ir, atrodo, atsiradusia pirmiausia“ (89 psl.).
Skaitant bet kokią filosofinę knygą labai naudinga pasidomėti laikotarpio, kada ji buvo sukurta, kontekstu, to ir praėjusio amžiaus istorija. Šiuo atveju svarbiausia man atrodo tai, jog La Mettrie buvo gydytojas ir be abejonės žavėjosi Renesanso laikotarpiu medicinoje įvykusiu lūžiu. Dar XVI amžiuje modernios anatomijos pradininku laikomas Andreas Vesalius išleido knygą su žmogaus kūno struktūros iliustracijomis. XVII amžiuje William Harvey aprašė širdies cirkuliacijos mechanizmus. Tai buvo laikas, kada medikai įvairiais būdais tyrinėjo vidinę kūno struktūrą, sudėtį, medžiagų judėjimą. Buvo daug eksperimentuojama su negyvais kūnais, pvz., įšvirkščiant karšto vandens į raumenis ar širdį pastebėtas jų aktyvumas. Buvo paneigtos kai kurios iki tol teisingomis laikytos teorijos, imta kelti naujus klausimus.
Vertinu šią knygą 5 balais (iš 10). Manau, kad La Mettrie buvo neabejotinai iškalbus ir atsidavęs tam, kuo tikėjo. Šios savybės leido jam įtakoti ir įkvėpti žmonių mąstymą ne vienam šimtmečiui. Kita vertus veikale išreiškiamas požiūris man pasirodė pakankamai ribotas, vienpusiškas. Netgi įvertinus to laikmečio tendencijas, atrodo, jog autorius kalba pernelyg kategoriškai, galbūt kai kur kiek per stipriai veikiamas emocijų, noro įrodyti savo teisingumą.
Čia neplėtosiu kitų pamąstymų šia tema, nes „Žmogus-mašina“ (išleista 1747 m.) tiesiogiai šios temos neanalizuoja. Autorius savo veikale kelia sielos prigimties klausimą. Jis atsiliepia į įvairių filosofų, kaip Dekarto ar Leibnico, idėjas. Iki Renesanso apie sielą buvo kalbėta daug, tai viena iš pagrindinių temų tiek Senovės Graikijos filosofijoje, tiek Viduramžiuose. La Mettrie iš dalies neigia sielos buvimą, tačiau iš kitos pusės remdamasis savo argumentais ir žiniomis formuluoja sielos, kaip organizmo dalies, sampratą. Tai tam tikra prasme apverčia ligtolinį supratimą, jog siela visomis prasmėmis yra už kūną aukštesnis pradas, dabar į ją siūlomą žvelgti kaip į kūno mašinos detalę: „Taigi siela tėra judėjimo pradas arba juntanti materialioji smegenų dalis, kurią neapsirinkant galima laikyti pagrindine viso mechanizmo spyruokle, veikiančia kitas dalis ir, atrodo, atsiradusia pirmiausia“ (89 psl.).
Skaitant bet kokią filosofinę knygą labai naudinga pasidomėti laikotarpio, kada ji buvo sukurta, kontekstu, to ir praėjusio amžiaus istorija. Šiuo atveju svarbiausia man atrodo tai, jog La Mettrie buvo gydytojas ir be abejonės žavėjosi Renesanso laikotarpiu medicinoje įvykusiu lūžiu. Dar XVI amžiuje modernios anatomijos pradininku laikomas Andreas Vesalius išleido knygą su žmogaus kūno struktūros iliustracijomis. XVII amžiuje William Harvey aprašė širdies cirkuliacijos mechanizmus. Tai buvo laikas, kada medikai įvairiais būdais tyrinėjo vidinę kūno struktūrą, sudėtį, medžiagų judėjimą. Buvo daug eksperimentuojama su negyvais kūnais, pvz., įšvirkščiant karšto vandens į raumenis ar širdį pastebėtas jų aktyvumas. Buvo paneigtos kai kurios iki tol teisingomis laikytos teorijos, imta kelti naujus klausimus.
Vertinu šią knygą 5 balais (iš 10). Manau, kad La Mettrie buvo neabejotinai iškalbus ir atsidavęs tam, kuo tikėjo. Šios savybės leido jam įtakoti ir įkvėpti žmonių mąstymą ne vienam šimtmečiui. Kita vertus veikale išreiškiamas požiūris man pasirodė pakankamai ribotas, vienpusiškas. Netgi įvertinus to laikmečio tendencijas, atrodo, jog autorius kalba pernelyg kategoriškai, galbūt kai kur kiek per stipriai veikiamas emocijų, noro įrodyti savo teisingumą.