Knyga, kurią pasirinkau apžvelgti pirmą, yra Tamas Dobozy „Apgultis 13“. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko šią knygą kaip vieną iš geriausių 2014 m. Lietuvoje išleistų verstinių knygų. Man tai buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl nutariau perskaityti šią knygą.
Ar pasiteisino? Pasirinkimas pasiteisino su kaupu, todėl manau, kad ši knyga Lietuvoje tikrai gali rasti savo skaitytoją. Sovietų okupacija ir bėgimas iš šalies – tai temos, kurios artimos daugeliui Europos šalių. Atskirą dėmesį skaitydamas knygą atkreipiau į tai, kaip ji parašyta. Angliškai tai vadinama Short story cycle, būtent šiuo būdu parašyta ir kūrybiškiausia 2013 metų knyga išrinkta Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“. Pati „Apgultis 13“ išleista Kanadoje dar 2012 metais.
Kas ją parašė? Kitaip nei R. Granauskas, Tamas Dobozy neišgyveno sovietinio režimo. Jis gimė Kanadoje, tačiau kaip teigiama viename interviu, Budapešto apgultį patyrė jo tėvas. Perėjo visus akademinio gyvenimo lygmenis ir gali pasigirti turintis profesoriaus laipsnį. Taigi į aprašomus įvykius žvelgia veikiau kaip tyrėjas. Tai nereiškia nesuinteresuoto pašalinio žmogaus žvilgsnio. Greičiausiai tiek sau, tiek skaitytojams autorius iškelia istorinių įvykių prisiminimo problematiką. Visi juk esame susieti nematomais saitais su tam tikrais istoriniais įvykiais, kurie mums ne ką mažiau svarbūs, nors mes patys jų ir nesame išgyvenę.
O ką prisimena tie, kurie išgyveno? Knygoje matome, kaip traumuojanti patirtis paveikė daugumą personažų, jų tarpusavio santykius. Prisiminimai viena vertus, aiškūs – 1944 metų pabaigoje sovietų armija siekdama palaužti nacistinę Vokietiją įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą. Jį gynė jungtinės vengrų ir vokiečių armijos. Galiausiai sovietai apsupo šias pajėgas ir 1945 metų vasarį paskutiniai likę miesto gynėjai pasidavė. Sunkumai iškyla, kuomet susiduria asmeninės žmonių patirtys. Čia matome, kad prisiminimai veikiau iškyla epizodiškai ir veikiami emocijų, kartais tokių nepakeliamų, jog jos priskiriamos kitiems žmonėms. Taip randasi situacijos, kuomet neaišku, kas yra kas, kas buvo priešas, o kas draugas. Susvetimėjimo, traumų poveikis gali reikštis ne vienoje kartoje. Jis tampa lemtingu veiksniu ieškant atsakymo į klausimą - kas aš esu? Personažai ieško artumo skirtingais būdais, stengiasi atrasti save, kartais galbūt sukurti arba atkurti save.
Norintiems paskaityti apie sovietinio režimo poveikį lietuviams rekomenduoju Vilniaus Universiteto profesorės Danutės Gailienės knygą "Ką jie mums padarė".
Ką visa tai reiškia? Manau, kad knyga lieka atvira interpretacijoms. Man viena iš kertinių knygos temų - šeimos nesugėbėjimas susieiti ir dramatiški tapatybės formavimosi procesai. Kiekvieno apsakymo pavadinimas savaip provokuoja, verčia klausti, ieškoti simbolinių prasmių. Dažnai skaitytojas apsakymo pabaigoje paliekamas tam tikros nežinomybės ar paslapties būsenoje.
Paskutinis žodis. Knygą vertinu 9 balais, liko pakankamai didelis įspūdis ir noras skaityti dar kartą. Rekomenduočiau tiems, kas pasiruošęs šiokiems tokiems iššūkiams, nes autorius pastebimai mėgsta rašyti ilgus sakinius, kurie tampa panašūs į tam tikras konstrukcijas. Kartais tai reikalauja didesnio susikaupimo negu įprasta. Išties vertingas kūrinys, skatinantis geriau pažinti tiek savo istoriją, tiek geriau suprasti karo padarinius šeimos ir atskirų asmenų gyvenimams.
Čia ir čia rasite interviu su autoriumi.
Ar pasiteisino? Pasirinkimas pasiteisino su kaupu, todėl manau, kad ši knyga Lietuvoje tikrai gali rasti savo skaitytoją. Sovietų okupacija ir bėgimas iš šalies – tai temos, kurios artimos daugeliui Europos šalių. Atskirą dėmesį skaitydamas knygą atkreipiau į tai, kaip ji parašyta. Angliškai tai vadinama Short story cycle, būtent šiuo būdu parašyta ir kūrybiškiausia 2013 metų knyga išrinkta Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“. Pati „Apgultis 13“ išleista Kanadoje dar 2012 metais.
Kas ją parašė? Kitaip nei R. Granauskas, Tamas Dobozy neišgyveno sovietinio režimo. Jis gimė Kanadoje, tačiau kaip teigiama viename interviu, Budapešto apgultį patyrė jo tėvas. Perėjo visus akademinio gyvenimo lygmenis ir gali pasigirti turintis profesoriaus laipsnį. Taigi į aprašomus įvykius žvelgia veikiau kaip tyrėjas. Tai nereiškia nesuinteresuoto pašalinio žmogaus žvilgsnio. Greičiausiai tiek sau, tiek skaitytojams autorius iškelia istorinių įvykių prisiminimo problematiką. Visi juk esame susieti nematomais saitais su tam tikrais istoriniais įvykiais, kurie mums ne ką mažiau svarbūs, nors mes patys jų ir nesame išgyvenę.
O ką prisimena tie, kurie išgyveno? Knygoje matome, kaip traumuojanti patirtis paveikė daugumą personažų, jų tarpusavio santykius. Prisiminimai viena vertus, aiškūs – 1944 metų pabaigoje sovietų armija siekdama palaužti nacistinę Vokietiją įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą. Jį gynė jungtinės vengrų ir vokiečių armijos. Galiausiai sovietai apsupo šias pajėgas ir 1945 metų vasarį paskutiniai likę miesto gynėjai pasidavė. Sunkumai iškyla, kuomet susiduria asmeninės žmonių patirtys. Čia matome, kad prisiminimai veikiau iškyla epizodiškai ir veikiami emocijų, kartais tokių nepakeliamų, jog jos priskiriamos kitiems žmonėms. Taip randasi situacijos, kuomet neaišku, kas yra kas, kas buvo priešas, o kas draugas. Susvetimėjimo, traumų poveikis gali reikštis ne vienoje kartoje. Jis tampa lemtingu veiksniu ieškant atsakymo į klausimą - kas aš esu? Personažai ieško artumo skirtingais būdais, stengiasi atrasti save, kartais galbūt sukurti arba atkurti save.
Norintiems paskaityti apie sovietinio režimo poveikį lietuviams rekomenduoju Vilniaus Universiteto profesorės Danutės Gailienės knygą "Ką jie mums padarė".
Ką visa tai reiškia? Manau, kad knyga lieka atvira interpretacijoms. Man viena iš kertinių knygos temų - šeimos nesugėbėjimas susieiti ir dramatiški tapatybės formavimosi procesai. Kiekvieno apsakymo pavadinimas savaip provokuoja, verčia klausti, ieškoti simbolinių prasmių. Dažnai skaitytojas apsakymo pabaigoje paliekamas tam tikros nežinomybės ar paslapties būsenoje.
Paskutinis žodis. Knygą vertinu 9 balais, liko pakankamai didelis įspūdis ir noras skaityti dar kartą. Rekomenduočiau tiems, kas pasiruošęs šiokiems tokiems iššūkiams, nes autorius pastebimai mėgsta rašyti ilgus sakinius, kurie tampa panašūs į tam tikras konstrukcijas. Kartais tai reikalauja didesnio susikaupimo negu įprasta. Išties vertingas kūrinys, skatinantis geriau pažinti tiek savo istoriją, tiek geriau suprasti karo padarinius šeimos ir atskirų asmenų gyvenimams.
Čia ir čia rasite interviu su autoriumi.