Mėgstu anglų literatūrą. Tad nenuostabu, jog atradau ir šį klasiką. Graham Greene - tai rašytojas, kuris analizavo moralines bei politines XX amžiaus žmogaus problemas. Šis amžius buvo globalizacijos amžius, kuomet žinios apie tai, kas vyksta pasaulyje greitai pasiekdavo mus per radiją, televiziją, galiausiai internetą. Taigi tie, kas nėra abejingi globalioms temoms ir įvykiams, sukluskite.
Įsivaizduoju, kad Graham Greene rašė skaitytojui, kuris bent minimaliai suvokia tuo metu susiklosčiusią geopolitinę padėtį, todėl truputį apie tai. Romano „Tykusis amerikietis“ veiksmas vyksta karo apimtame Vietname, arba, kaip jis tuo metu buvo vadinamas, Prancūzijos Indokinijoje. Čia susitinka keturi pagrindiniai veikėjai – anglas žurnalistas, amerikietis pareigūnas, prancūzas tyrėjas ir vietnamietė mergina. Trys pagrindinės Vakarų pasaulio galybės ir nereikšmingos tautos moteris, šis derinys skamba tarsi „Trise valtimi (neskaitant šuns)“. Galima būtų neskaityti ir prancūzų inspektoriaus, kuris nors ir daugiau atskleidžiamas vis vien lieka antraplanis personažas. Taigi liekame su anglų snobu ir amerikiečių idealistu. Atrodo, jog rašytojas provokuoja skaitytoją kurdamas viena vertus tokius stereotipinius personažus.
Kaip parodė istorija, ši provokacija pavyko, nes nemaža dalis amerikiečių priėmė šį romaną kaip antiamerikietišką. Aš pats nieko antiamerikietiško čia neįžvelgiu. Kita vertus, knygą pavadinčiau įžvalgia ir savaip pranašiška. Štai ką turiu omenyje. Kūrinys išleistas Anglijoje 1955 metų pabaigoje. Kitais metais išleista JAV. Tai buvo laikotarpis, kada JAV įsitraukimas į karą Vietname pradėjo stiprėti. Iš pradžių tai buvo parama Prancūzijai, tačiau šiai pralaimėjus, JAV ėmė kariauti su tikru ar įsivaizduojamu komunizmo pavojumi. Graham Greene tarsi numatydamas tokių Amerikos veiksmų iliuziškumą teisingai pranašauja amerikiečio mirtį. Kaip žinoma, tai pasitvirtino ir istorijoje, JAV patyrė pralaimėjimą Vietname, daugybė karių žuvo. Žinoma, tai galima vadinti pagrįsta kritika JAV karui Korėjos pusiasalyje 1950-53 metais. Konflikto išspręsti nepavyko, Šiaurės ir Pietų Korėja liko pasidalinusios perpus iki šiol.
Grįžkime prie romano. Jau pirmame skyriuje sužinome apie tai, kad „tykusis amerikietis“ Pailas nužudytas. Taigi visa istorija įgauna tarsi detektyvo žanrą – kas jį nužudė? Kaip skaičiau vienoje analizėje, Robert‘as Stone‘as romano pavadinimą interpretuoja kaip anekdotą – „vienintelis tylus amerikietis yra miręs amerikietis“.
Taigi nesakau, kad romane nėra kritikos JAV, tačiau manau, jog knyga net nepretendavo į objektyvią kritiką, veikiau rašytojas pasinaudojo savo moraline teise parodyti dalykus taip, kaip mato nemaža pasaulio dalis.
Vis dėlto manau, kad knyga pasiremdama politiniais klausimais žvelgia giliau ir bando paaiškinti žmonių elgesį. Todėl pagrindinis personažas tampa ne „tykusis amerikietis“, o istorijos pasakotojas anglų žurnalistas Thomas Fowleris. Personažo ironiškas tonas nuo pat pradžių leidžia suprasti, jog pasakojimas nebus objektyvus. Prie to prisideda ir tai, kad abi svarbios moterys romane lieka nebylios – mes taip ir nepažįstame pagrindinio veikėjo žmonos, su kuria jis nori išsiskirti, taip pat nepažįstame ir vietnamietės Fuong, kuri, nepaisant to, jog dalyvauja beveik visame, kas vyksta, lieka neįprastai emociškai atsitraukusi. Fowleris atrodo lyg to nepastebi, kalba taip, lyg gerai suprastų ir ją, ir visą Vietnamą, žinotų, ko jam reikia. Tuo tarpu skaitytojas visų pirma gali susimąstyti, ko reikia pačiam Fowleriui?..
Įsivaizduoju, kad Graham Greene rašė skaitytojui, kuris bent minimaliai suvokia tuo metu susiklosčiusią geopolitinę padėtį, todėl truputį apie tai. Romano „Tykusis amerikietis“ veiksmas vyksta karo apimtame Vietname, arba, kaip jis tuo metu buvo vadinamas, Prancūzijos Indokinijoje. Čia susitinka keturi pagrindiniai veikėjai – anglas žurnalistas, amerikietis pareigūnas, prancūzas tyrėjas ir vietnamietė mergina. Trys pagrindinės Vakarų pasaulio galybės ir nereikšmingos tautos moteris, šis derinys skamba tarsi „Trise valtimi (neskaitant šuns)“. Galima būtų neskaityti ir prancūzų inspektoriaus, kuris nors ir daugiau atskleidžiamas vis vien lieka antraplanis personažas. Taigi liekame su anglų snobu ir amerikiečių idealistu. Atrodo, jog rašytojas provokuoja skaitytoją kurdamas viena vertus tokius stereotipinius personažus.
Kaip parodė istorija, ši provokacija pavyko, nes nemaža dalis amerikiečių priėmė šį romaną kaip antiamerikietišką. Aš pats nieko antiamerikietiško čia neįžvelgiu. Kita vertus, knygą pavadinčiau įžvalgia ir savaip pranašiška. Štai ką turiu omenyje. Kūrinys išleistas Anglijoje 1955 metų pabaigoje. Kitais metais išleista JAV. Tai buvo laikotarpis, kada JAV įsitraukimas į karą Vietname pradėjo stiprėti. Iš pradžių tai buvo parama Prancūzijai, tačiau šiai pralaimėjus, JAV ėmė kariauti su tikru ar įsivaizduojamu komunizmo pavojumi. Graham Greene tarsi numatydamas tokių Amerikos veiksmų iliuziškumą teisingai pranašauja amerikiečio mirtį. Kaip žinoma, tai pasitvirtino ir istorijoje, JAV patyrė pralaimėjimą Vietname, daugybė karių žuvo. Žinoma, tai galima vadinti pagrįsta kritika JAV karui Korėjos pusiasalyje 1950-53 metais. Konflikto išspręsti nepavyko, Šiaurės ir Pietų Korėja liko pasidalinusios perpus iki šiol.
Grįžkime prie romano. Jau pirmame skyriuje sužinome apie tai, kad „tykusis amerikietis“ Pailas nužudytas. Taigi visa istorija įgauna tarsi detektyvo žanrą – kas jį nužudė? Kaip skaičiau vienoje analizėje, Robert‘as Stone‘as romano pavadinimą interpretuoja kaip anekdotą – „vienintelis tylus amerikietis yra miręs amerikietis“.
Taigi nesakau, kad romane nėra kritikos JAV, tačiau manau, jog knyga net nepretendavo į objektyvią kritiką, veikiau rašytojas pasinaudojo savo moraline teise parodyti dalykus taip, kaip mato nemaža pasaulio dalis.
Vis dėlto manau, kad knyga pasiremdama politiniais klausimais žvelgia giliau ir bando paaiškinti žmonių elgesį. Todėl pagrindinis personažas tampa ne „tykusis amerikietis“, o istorijos pasakotojas anglų žurnalistas Thomas Fowleris. Personažo ironiškas tonas nuo pat pradžių leidžia suprasti, jog pasakojimas nebus objektyvus. Prie to prisideda ir tai, kad abi svarbios moterys romane lieka nebylios – mes taip ir nepažįstame pagrindinio veikėjo žmonos, su kuria jis nori išsiskirti, taip pat nepažįstame ir vietnamietės Fuong, kuri, nepaisant to, jog dalyvauja beveik visame, kas vyksta, lieka neįprastai emociškai atsitraukusi. Fowleris atrodo lyg to nepastebi, kalba taip, lyg gerai suprastų ir ją, ir visą Vietnamą, žinotų, ko jam reikia. Tuo tarpu skaitytojas visų pirma gali susimąstyti, ko reikia pačiam Fowleriui?..