1963 metais pasirodė Alfred‘o Hitchcock’o filmas „Paukščiai“. Neseniai aš baigiau skaityti Daphne du Maurier kūrybos rinkinį tuo pačiu pavadinimu. Norintiems sužinoti, iš kur kino klasikas sėmėsi įkvėpimo ši rašytoja yra neblogas tyrinėjimų pradžios taškas. Mat gerokai anksčiau pagal jos romanus režisierius buvo sukūręs dar du filmus.
Pagrindinis apsakymo bruožas – pavojaus nuojauta – be abejo puikiai perkeltas ir į filmą. Tačiau pati istorija visai kita, Daphne du Maurier pasakoja apie šeimą, atsidūrusią išgyvenimo situacijoje, kur pagrindinis vaidmuo tenka vyrui, atrodo vienam tematančiam artėjančios nelaimės ženklus. Alfred’as Hitchcock’as pateikia savąją versiją – vyras, išsiskyręs su viena moterimi, susipažįsta su miestelin atvykusia gražuole. Vaikus čia atstoja vyro jaunutė sesuo. Jau vien tai lemia labiau uždarą apsakymo pasakojimo erdvę (daugiausiai šeimos ratas) ir šiek tiek komišką, labiau žiūrovų masėms įtinkančią atmosferą kino juostoje.
Tad kokia ta Daphne du Maurier kūryba? Šiame rinkinyje parinkti vieni pirmųjų ir vieni paskutiniųjų autorės trumposios prozos pavyzdžiai. Visi jie pasižymi įtampos kūrimu, ar tai būtų detektyvas, ar ironiškas pasakojimas pašiepiantis romantines istorijas. Taip pat istorijose dažnai iškyla karo tema, nors tiesiogiai neanalizuojama, tačiau neabejotinai neatsitiktinė (autorė išgyveno abu pasaulinius karus). Ryškiausiai jaučiama tuose pačiuose „Paukščiuose“, kur paukščių būriams atakuojant mažą miestelį kyla įspūdis, jog valdžia tam visai nepasirengusi. Šios atakos simboliškai galbūt atspindi daugumos anglų jaustą baimę karo metu.
Paslaptingosios moterys. Jas matome beveik kiekvienoje istorijoje, ar tai būtų nenuspėjamos menininkų gerbėjos („Pasimatymas“, „Artisto meistriškumas“) ar skaudžius praeities randus beslepiančios merginos („Jokios priežasties“, „Pabučiuok mane dar sykį, vaikine“). Viską karūnuoja apysaka „Monte Verita“, kurioje pagrindinė personažė lieka paslaptyje ir yra mistifikuojama. Perskaičius visas šias istorijas susidaro pakankamai pilnas vaizdinys šių femme fatale elgesio bruožų, jų ankstesnio patyrimo ir galutinių pasekmių, kurių link jos gali eiti vienos arba kartu su jas įsimylėjusiais vyrais.
Patiko-nepatiko. Mažiausią įspūdį paliko „Palyda“ – pasakojimas apie karo metu į Angliją grįžtantį laivą, jūroje sutinkantį keistą palydovą, siūlantį savo pagalbą. Gerą įspūdį paliko „Pasimatymas“ – istorija apie rašytoją, kuris lengvai įsimyli savo gerbėją, su kuria susirašinėja laiškais. Čia puikiai atskleidžiamas žmonių trumparegiškumas, panirimas į fantazijas. Aukščiausią balą skiriu detektyvui „Jokios priežasties“ – puikus pavyzdys šio žanro mėgėjams, istorija suregzta iki paskutinės detalės.
Jeigu kam nors įdomu, pateikiu angliškus kūrinių pavadinimus: The Birds; Escort; No Motive; Kiss Me Again, Stranger; The Supreme Artist; Monte Verita; The Rendezvous.
Pagrindinis apsakymo bruožas – pavojaus nuojauta – be abejo puikiai perkeltas ir į filmą. Tačiau pati istorija visai kita, Daphne du Maurier pasakoja apie šeimą, atsidūrusią išgyvenimo situacijoje, kur pagrindinis vaidmuo tenka vyrui, atrodo vienam tematančiam artėjančios nelaimės ženklus. Alfred’as Hitchcock’as pateikia savąją versiją – vyras, išsiskyręs su viena moterimi, susipažįsta su miestelin atvykusia gražuole. Vaikus čia atstoja vyro jaunutė sesuo. Jau vien tai lemia labiau uždarą apsakymo pasakojimo erdvę (daugiausiai šeimos ratas) ir šiek tiek komišką, labiau žiūrovų masėms įtinkančią atmosferą kino juostoje.
Tad kokia ta Daphne du Maurier kūryba? Šiame rinkinyje parinkti vieni pirmųjų ir vieni paskutiniųjų autorės trumposios prozos pavyzdžiai. Visi jie pasižymi įtampos kūrimu, ar tai būtų detektyvas, ar ironiškas pasakojimas pašiepiantis romantines istorijas. Taip pat istorijose dažnai iškyla karo tema, nors tiesiogiai neanalizuojama, tačiau neabejotinai neatsitiktinė (autorė išgyveno abu pasaulinius karus). Ryškiausiai jaučiama tuose pačiuose „Paukščiuose“, kur paukščių būriams atakuojant mažą miestelį kyla įspūdis, jog valdžia tam visai nepasirengusi. Šios atakos simboliškai galbūt atspindi daugumos anglų jaustą baimę karo metu.
Paslaptingosios moterys. Jas matome beveik kiekvienoje istorijoje, ar tai būtų nenuspėjamos menininkų gerbėjos („Pasimatymas“, „Artisto meistriškumas“) ar skaudžius praeities randus beslepiančios merginos („Jokios priežasties“, „Pabučiuok mane dar sykį, vaikine“). Viską karūnuoja apysaka „Monte Verita“, kurioje pagrindinė personažė lieka paslaptyje ir yra mistifikuojama. Perskaičius visas šias istorijas susidaro pakankamai pilnas vaizdinys šių femme fatale elgesio bruožų, jų ankstesnio patyrimo ir galutinių pasekmių, kurių link jos gali eiti vienos arba kartu su jas įsimylėjusiais vyrais.
Patiko-nepatiko. Mažiausią įspūdį paliko „Palyda“ – pasakojimas apie karo metu į Angliją grįžtantį laivą, jūroje sutinkantį keistą palydovą, siūlantį savo pagalbą. Gerą įspūdį paliko „Pasimatymas“ – istorija apie rašytoją, kuris lengvai įsimyli savo gerbėją, su kuria susirašinėja laiškais. Čia puikiai atskleidžiamas žmonių trumparegiškumas, panirimas į fantazijas. Aukščiausią balą skiriu detektyvui „Jokios priežasties“ – puikus pavyzdys šio žanro mėgėjams, istorija suregzta iki paskutinės detalės.
Jeigu kam nors įdomu, pateikiu angliškus kūrinių pavadinimus: The Birds; Escort; No Motive; Kiss Me Again, Stranger; The Supreme Artist; Monte Verita; The Rendezvous.