Ilgainiui skaitydamas pajutau rūpestį knygos personažams ir tai matyt stipriausia kūrinio vieta, būtent trapaus žmogiškumo pavaizdavimas. Taip pat sveikintina, jog lietuvių autoriai ėmėsi analizuoti kitų tautų, savaip susijusių su Lietuva, išgyvenimus. Vis tik knyga manęs nesužavėjo, čia galiu paminėti, jog kartais buvo sunku skaityti, bet ne dėl to, jog vaizduojamos karo baisybės, o dėl grynai stilistinių priemonių: atsisakyta tiesioginės kalbos ženklų, tad buvo sunkiau suprasti, kada veikėjų kalba prasideda, kada pasibaigia. Taip pat aplinkos aprašymuose man trūko detalių, vyrauja žodžiai: tamsu, miškas, šalta... Todėl kartais pajusdavau nuobodulį.
Antroje knygos dalyje keičiasi kūrinio centras - nuo šeimos narių imama koncentruotis ties viena mergaite. Kodėl būtinai ties ja? Iki galo nėra aišku, tačiau rašytojas pabaigoje pasako mums, jog rašė remdamasis tikrų žmonių, buvusių vilko vaikais, pasakojimais. Taigi kuriamas mergaitės portretas turi daug biografinių bruožų, netgi paliekamas tas pats vardas. Kita vertus skaitytojas paliekamas tam tikroje nežinioje, nes kam tada reikėjo pusę knygos vienodai dėmesingai pasakoti ir apie Renatės brolį, ir apie jos mamą, tetą... Man jie visi pradėjo rūpėti vienodai, todėl nelabai pateisinu to, jog galiausiai istorija tęsiama kaip vieno personažo istorija.
Tai šiek tiek sugadino mano bendrą įspūdį apie knygą, tačiau apskritai ją vertinu gerai. Kita vertus norėjosi pažvelgti kritiškiau ir giliau. Skaityti šią knygą rekomenduoju literatūros apie karą ir išgyvenimą mėgėjams, taip pat tiems, kam įdomūs būtent vaikų patyrimai.
Antroje knygos dalyje keičiasi kūrinio centras - nuo šeimos narių imama koncentruotis ties viena mergaite. Kodėl būtinai ties ja? Iki galo nėra aišku, tačiau rašytojas pabaigoje pasako mums, jog rašė remdamasis tikrų žmonių, buvusių vilko vaikais, pasakojimais. Taigi kuriamas mergaitės portretas turi daug biografinių bruožų, netgi paliekamas tas pats vardas. Kita vertus skaitytojas paliekamas tam tikroje nežinioje, nes kam tada reikėjo pusę knygos vienodai dėmesingai pasakoti ir apie Renatės brolį, ir apie jos mamą, tetą... Man jie visi pradėjo rūpėti vienodai, todėl nelabai pateisinu to, jog galiausiai istorija tęsiama kaip vieno personažo istorija.
Tai šiek tiek sugadino mano bendrą įspūdį apie knygą, tačiau apskritai ją vertinu gerai. Kita vertus norėjosi pažvelgti kritiškiau ir giliau. Skaityti šią knygą rekomenduoju literatūros apie karą ir išgyvenimą mėgėjams, taip pat tiems, kam įdomūs būtent vaikų patyrimai.