Pirmoji p. Vonnegut'o knyga mano bibliografijoje. Pagaliau suprasiu, jei kur rasiu šią pavardę, ką reiškia skaityti šio rašytojo knygą. Mano lūkesčius ji šiek tiek pranoko. Radau joje ir juokingų vietų, ir gudrių, ir absurdiškų.
Iš pirmo žvilgsnio, ar tikrai ši knyga pasako ką nors protingo ar tik mala, mala, mala liežuviu p. Vonnegutas? Na įdomu tai, kad jis čia nė nesislepia po anoniminio pasakotojo kauke. Jis rašytojas, jis autorius, jis pasakotojas, jis personažų kūrėjas, jis galų gale tampa ir pačiu personažu. Knyga labai asmeniška, sakytumėt. Taip, hiperasmeniška, įžūliai asmeniška. Visgi mano nuomone, tai nėra kratinys beprasmių pastraipų, schizofreniškų svaičiojimų. Tai tam tikras kūrybos apibendrinimas, gyvenimo apibendrinimas, ir iš to skaitytojas gali pasisemti kai ko naudingo sau.
Aš, kaip didele dalimi amerikietiškos, vakarietiškos kultūros produktas, galėjau pasijuokti iš savęs, galėjau pasišaipyti iš savo rožinių svajonių, tikėjimo begaliniu progresu. "Kenksmingų cheminių medžiagų verčiamas, jis išsitraukė iš po pagalvio užtaisytą 38 kalibro revolverį ir įsikišo į burną. Revolveris buvo prietaisas, kurio vienintelė paskirtis - kiurdyti žmonių kūnus." (55 p.). Ponas Vonnegutas į skausmingą žmogiškos dvasinės kančios momentą sugeba pažvelgti pašaipiai, bet nesityčiodamas, panaikindamas bet kokį perteklinį tragizmą, kurio pilna mūsų sąmonėse. Tuo pačiu čia galime matyti žmonių progreso tikrąją prasmę ir galutinį tikslą - susinaikinimą. Į kasdienius daiktus padedami knygos galime pažvelgti atviru tiesos žvilgsniu. "Mechaninį vabalą sukūrė vokiečiai. Tikrąjį vabalą sukūrė Visatos Kūrėjas." (126 p.) - kartais žaisdamas žodžiais, kartais žaisdamas produktų pavadinimais rašytojas vis gromuliuoja tą pačią tiesą - žmonėms patinka įsivaizduoti save esant dievais, žmonės lengvatikiai ir jais nesunku manipuliuoti.
Knyga nesužavėjo manęs taip, kaip galbūt galėjo sužavėti. Ponas Vonnegutas nors to per daug ir neslėpdamas, greičiausiai nė nebandė pažaboti savojo egoizmo ir pernelyg atlaisvino vadžias duodamas laisvą valią savo liežuviui. To rezultatas - mano nuomone, kai kada pasitaikantys beprasmiai kartojimaisi, pilstymas iš tuščio į kiaurą, personažų ir tikrų žmonių suplakimas: "Triušelio motina ir mano motina buvo skirtingi asmenys, tačiau kai kuo jiedvi gerokai panėšėjo viena į kitą. Abi buvo egzotiškai gražios ir abi varinėdavo nepabaigiamas, be sąryšio šnekas apie meilę, taiką, karus, nuodėmes, sunkų gyvenimą..." (165 p.). Šiuo atveju lyg ir skamba komiškai, bet neapleidžia mintis, ar tikrai tai geriausias pasirinkimas, ar čia reikėjo taip tiesmukai įvelti savo tėvus?..
Knyga nėra pesimistinė. Vis tik galų gale iš absurdiško abstraktaus piešinio žmonės sugeba išpešti tam tikrą prasmę, kuomet ji jiems paaiškinama. Autorius galų gale susitinka su personažu ir atveria jam kortas - jo laukia visai nebloga ateitis. Manau, knyga tokiu būdu kelia klausimą mums - kur yra riba tarp savęs ar kitų mulkinimo ir prasmės įžvelgimo. Prasmė, kaip viltį teikiantis veiksnys, ko gero nesislapsto nuo mūsų, jeigu jos ieškome, visgi visiškai netoleruodami beprasmybės esame pasmerkti vartoti "dirbtines" tiesas, tampame lengvatikiais.
Iš pirmo žvilgsnio, ar tikrai ši knyga pasako ką nors protingo ar tik mala, mala, mala liežuviu p. Vonnegutas? Na įdomu tai, kad jis čia nė nesislepia po anoniminio pasakotojo kauke. Jis rašytojas, jis autorius, jis pasakotojas, jis personažų kūrėjas, jis galų gale tampa ir pačiu personažu. Knyga labai asmeniška, sakytumėt. Taip, hiperasmeniška, įžūliai asmeniška. Visgi mano nuomone, tai nėra kratinys beprasmių pastraipų, schizofreniškų svaičiojimų. Tai tam tikras kūrybos apibendrinimas, gyvenimo apibendrinimas, ir iš to skaitytojas gali pasisemti kai ko naudingo sau.
Aš, kaip didele dalimi amerikietiškos, vakarietiškos kultūros produktas, galėjau pasijuokti iš savęs, galėjau pasišaipyti iš savo rožinių svajonių, tikėjimo begaliniu progresu. "Kenksmingų cheminių medžiagų verčiamas, jis išsitraukė iš po pagalvio užtaisytą 38 kalibro revolverį ir įsikišo į burną. Revolveris buvo prietaisas, kurio vienintelė paskirtis - kiurdyti žmonių kūnus." (55 p.). Ponas Vonnegutas į skausmingą žmogiškos dvasinės kančios momentą sugeba pažvelgti pašaipiai, bet nesityčiodamas, panaikindamas bet kokį perteklinį tragizmą, kurio pilna mūsų sąmonėse. Tuo pačiu čia galime matyti žmonių progreso tikrąją prasmę ir galutinį tikslą - susinaikinimą. Į kasdienius daiktus padedami knygos galime pažvelgti atviru tiesos žvilgsniu. "Mechaninį vabalą sukūrė vokiečiai. Tikrąjį vabalą sukūrė Visatos Kūrėjas." (126 p.) - kartais žaisdamas žodžiais, kartais žaisdamas produktų pavadinimais rašytojas vis gromuliuoja tą pačią tiesą - žmonėms patinka įsivaizduoti save esant dievais, žmonės lengvatikiai ir jais nesunku manipuliuoti.
Knyga nesužavėjo manęs taip, kaip galbūt galėjo sužavėti. Ponas Vonnegutas nors to per daug ir neslėpdamas, greičiausiai nė nebandė pažaboti savojo egoizmo ir pernelyg atlaisvino vadžias duodamas laisvą valią savo liežuviui. To rezultatas - mano nuomone, kai kada pasitaikantys beprasmiai kartojimaisi, pilstymas iš tuščio į kiaurą, personažų ir tikrų žmonių suplakimas: "Triušelio motina ir mano motina buvo skirtingi asmenys, tačiau kai kuo jiedvi gerokai panėšėjo viena į kitą. Abi buvo egzotiškai gražios ir abi varinėdavo nepabaigiamas, be sąryšio šnekas apie meilę, taiką, karus, nuodėmes, sunkų gyvenimą..." (165 p.). Šiuo atveju lyg ir skamba komiškai, bet neapleidžia mintis, ar tikrai tai geriausias pasirinkimas, ar čia reikėjo taip tiesmukai įvelti savo tėvus?..
Knyga nėra pesimistinė. Vis tik galų gale iš absurdiško abstraktaus piešinio žmonės sugeba išpešti tam tikrą prasmę, kuomet ji jiems paaiškinama. Autorius galų gale susitinka su personažu ir atveria jam kortas - jo laukia visai nebloga ateitis. Manau, knyga tokiu būdu kelia klausimą mums - kur yra riba tarp savęs ar kitų mulkinimo ir prasmės įžvelgimo. Prasmė, kaip viltį teikiantis veiksnys, ko gero nesislapsto nuo mūsų, jeigu jos ieškome, visgi visiškai netoleruodami beprasmybės esame pasmerkti vartoti "dirbtines" tiesas, tampame lengvatikiais.