Mano manymu T. Kavaliausko romane yra ryškios trys siužetinės juostos. Pirma, pasakojime nemažai istorinių akcentų - veiksmas vyksta Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pirmaisiais metais, siužete svarbios gyvenimo okupacijos sąlygomis ir partizanų temos. Antra, pagrindinio herojaus penktakursio Tomo Kavaliausko dievoieška ir apsisprendimas dėl kunigystės pašaukimo. Trečia, pirmakursio Oskaro egzistenciniai išgyvenimai ir netradiciniai poelgiai, kuriais jis bando išreikšti savo tikėjimą. Į istoriją taip pat įpinama ir daugiau gana spalvingų personažų, kuriais, kaip interviu "Literatūroje ir mene" sako rašytojas, nori "pateikti visą klierikų, kaip personažų, spalvų gamą."
Tame pačiame interviu autorius mini, jog tais pačiais metais pats studijavo Kauno seminarijoje. Tai beje tampa aišku skaitant patį tekstą, vargu ar kas ryžtųsi rašyti pakankamai atvirą knygą apie kunigų gyvenimą vien iš savo fantazijos. Tačiau šios autoriaus biografijos detalės man pritrūko ant knygos galinio viršelio.
Pats viršelis man pasirodė vienas iš prastesnių mano matytų. Nieko originalaus, iš atskirų objektų sukomponuotas vaizdas gal ir nuteikia kiek dvasingai, bet akies ir vaizduotės nedžiugina. Visiškai niekuo neišsiskiriantis vyro siluetas (galėjo būti kunigo siluetas) erdvioje erdvėje, kurioje netgi nėra nieko, kas leistų identifikuoti, kad tai tikrai bažnyčia (nei kryžiaus, nei altoriaus, nei religinių paveikslų, ikonų, vitražų). Na ir iš kažkur augančios rožės, iš kažkur skraidančios varnos. Taip, simboliškai kūrinyje tai svarbios detalės, tačiau čia jos neturi nieko bendro.
Ką dar norisi paminėti, tai pati knygos pradžia. Galbūt kažką ne taip supratau, bet skaičiau ne vieną sykį tą vietą ir man tikrai atrodo, jog rašytojas paliko loginę klaidą. Personažas Tomas skaito pamokslą Kauno katedroje, ir grįžęs į seminariją pasigenda vieno brolio pirmakursio. Grįžta prisiminimais ir šiek tiek apie jį papasakoja, kodėl jis svarbus. Tačiau tuose prisiminimuose kalbasi apie pamokslą, kurį skaitė visai neseniai su kitu broliu! O juk to pamokslo jis dar neskaitė!
Ką gi daugiau tokių loginių klaidų nepastebėjau. Knygą iš esmės vertinu teigiamai, nors pasakojimas emociškai manęs labai nepalietė. Kartais dialogai skambėdavo dirbtinokai, kartais pritrūkdavo nuoširdaus dvasingumo brolių pokalbiuose. Siekta autentiškumo? Galbūt. Tačiau mano nuomone čia svarbiau pagrindinio veikėjo perspektyva, o jis, kaip ir pats pastebi, nėra pats dvasingiausias pretendentas į dvasiškius. Kita vertus, ir jis patiria tam tikrus religinius išgyvenimus, kurie čia, mano nuomone, gana dviprasmiški ir iki galo manęs net neįtikino, kad tai tikrai religiniai išgyvenimai. Knyga baigiasi vienu iš jų ir galima būtų tikėtis, kad personažą galbūt perkeis. Tačiau... čia istorija ir baigiasi.
Verdiktas - rekomenduoju tiems, kas domisi kunigyste, stiprūs, spalvingi personažai, skaityti įdomu, tačiau siužetui ir viršeliui turiu šiek tiek priekaištų.