„Praėjo dvidešimt metų nuo persekiojimo pradžios. Juoda Japonijos žemė prisigėrė krikščionių dejonių. Kiek išlieta kunigų kraujo, sugriautos bažnyčių sienos, o šios siaubingos, negailestingos aukos akivaizdoje Dievas tyli. Graudžiame Kičidžiro klausime slypėjo būtent ši problema.“ Čia portugalų kunigas Sebastianas Rodrigesas negali atsiliepti į japono Kičidžiro dejones, nes pats sau nėra išsprendęs šios problemos. Jam nepadėjo visos seminarijoje įgytos žinios ir entuziazmas, šį klausimą kėlė dar ne kartą, kuomet vėl ir vėl susidurdavo su Japonijos valdžios persekiojimu ir žiaurumu.
Shusaku Endo kūrinys „Tyla“ yra istorinis psichologinis romanas apie katalikų kunigo misiją XVII amžiaus pradžios Japonijoje. Čia pagrindinis personažas susiduria su vidinėmis abejonėmis dėl savo tapatybės, Bažnyčios, krikščionybės ir paties Dievo. Keliami klausimai, ar Dievas egzistuoja, jeigu taip, ar mes jam rūpime, kodėl jis lieka pasyvus tikinčiųjų kančios akivaizdoje?.. Romano pabaiga palieka erdvę skaitytojų diskusijoms ir šitai aš labai vertinu. Nėra lengva pateikti istoriją tokiu būdu, kuris neleistų vienareikšmiškai suprasti įvykių prasmės. Tačiau, manau, jog toks buvo šios knygos tikslas nuo pat pradžių – parašyti ne teologinį traktatą ir ne krikščionybės blogybių sąvadą. Galiausiai skaitytojas turi nuspręsti, kokiais kriterijais vadovaujantis spręsti apie tai, kas įvyko.
Kam ši knyga gali būti įdomi? Aš ją pirmiausia skaičiau todėl, kad domiuosi krikščionybės istorija. Kuriamas pasakojimas remiasi iš tiesų buvusiais įvykiais – portugalų jėzuitų misionierių kelionėmis į Japoniją, krikščionybės įtakos augimu ir po to valdžios pradėtais persekiojimais, Japonijos izoliacine politika. Taip pat ne ką menkiau kūrinys gali patraukti ir tuos, kurie prozoje ieško personažų savianalizės, vidinių konfliktų. Greičiausiai „Tyla“ galėtų sudominti ir tuos skaitytojus, kurie domisi japonų proza. Bent jau man japonų kūryba labiausiai asocijuojasi su Haruki Murakami ir Kobo Abe siurrealizmu, tad Shusaku Endo realizmas šiuo atžvilgiu man buvo atradimas.
Beje, režisierius Martin Scorcese jau seniai bando ekranizuoti šį kūrinį, ir tikėtina, kad kino teatruose jį galėsime išvysti jau kitais metais.
Shusaku Endo kūrinys „Tyla“ yra istorinis psichologinis romanas apie katalikų kunigo misiją XVII amžiaus pradžios Japonijoje. Čia pagrindinis personažas susiduria su vidinėmis abejonėmis dėl savo tapatybės, Bažnyčios, krikščionybės ir paties Dievo. Keliami klausimai, ar Dievas egzistuoja, jeigu taip, ar mes jam rūpime, kodėl jis lieka pasyvus tikinčiųjų kančios akivaizdoje?.. Romano pabaiga palieka erdvę skaitytojų diskusijoms ir šitai aš labai vertinu. Nėra lengva pateikti istoriją tokiu būdu, kuris neleistų vienareikšmiškai suprasti įvykių prasmės. Tačiau, manau, jog toks buvo šios knygos tikslas nuo pat pradžių – parašyti ne teologinį traktatą ir ne krikščionybės blogybių sąvadą. Galiausiai skaitytojas turi nuspręsti, kokiais kriterijais vadovaujantis spręsti apie tai, kas įvyko.
Kam ši knyga gali būti įdomi? Aš ją pirmiausia skaičiau todėl, kad domiuosi krikščionybės istorija. Kuriamas pasakojimas remiasi iš tiesų buvusiais įvykiais – portugalų jėzuitų misionierių kelionėmis į Japoniją, krikščionybės įtakos augimu ir po to valdžios pradėtais persekiojimais, Japonijos izoliacine politika. Taip pat ne ką menkiau kūrinys gali patraukti ir tuos, kurie prozoje ieško personažų savianalizės, vidinių konfliktų. Greičiausiai „Tyla“ galėtų sudominti ir tuos skaitytojus, kurie domisi japonų proza. Bent jau man japonų kūryba labiausiai asocijuojasi su Haruki Murakami ir Kobo Abe siurrealizmu, tad Shusaku Endo realizmas šiuo atžvilgiu man buvo atradimas.
Beje, režisierius Martin Scorcese jau seniai bando ekranizuoti šį kūrinį, ir tikėtina, kad kino teatruose jį galėsime išvysti jau kitais metais.