Šviežut šviežutėlė poezijos knygutė neseniai pateko į mano rankas su pačios autorės autografu. Pirmasis mano įspūdis apie knygą greičiausiai kilo dėl viršelio – mielas. Kas toliau? O toliau meilė Vilniui, meilė poezijai, galiausiai meilė žmogui.
Prisipažinsiu, kad jau seniai neskaičiau poezijos, tad šią knygą priėmiau ir kaip išbandymą sau. Gera sugrįžti į poezijos pasaulį, eiles, kurios kupinos jausmų, atvirumo, žodžių, kurie tarsi sklando kiek aukščiau žemės, arčiau dangaus.
Dabar apie pačią knygą. Ją skaityti galima įvairiais būdais: pirmasis tradicinis – nuo pradžios iki pabaigos, antrasis – skaityti atsitiktinius eilėraščius, trečiasis – skaityti pagal numeraciją, kuri čia yra sumaišyta. Man tai savaime perša mintį apie skirtingas teksto prasmes ir kartu kviečia knygą skaityti ne vieną kartą...
Sekdamas eiles nuo pirmo iki paskutinio numerio tarsi atradau visą sekamą istoriją, kuri prasideda, kai mylimieji išsiskiria. Eilės veda skaitytoją nuo skausmingų išgyvenimų prie bandymų susitaikyti su tuo, kas atsitiko ir galbūt atnaujinti santykius, apmąstyti, kokią įtaką vidiniai virsmai padaro asmenybei. Kalbantysis personažas savo išgyvenimus bando perteikti poezija ir kartu šiuos bandymus reflektuoja klausimais apie savo kūrybos naujumą, originalumą.
Didžioji dalis eilėraščių kalba apie jausmus, lydinčius išsiskyrimą su mylimuoju. Eilėse atsispindi skausmas, pyktis, noras pamiršti tai, kas buvo ir kartu negalėjimas to pamiršti, aistra naktį ir prablaivėjimas ryte... Didelį įspūdį paliko atvirumas ir drąsa kalbėti ne tik apie savo jausmus, bet ir aplinkinių reakciją. Tai gali padėti susimąstyti, kaip mes patys reaguojame į savo artimųjų – draugų, giminių, vaikų – jausmus, kuomet šie išgyvena kokią nors krizę, pvz., po išsiskyrimo.
„Tai aš esu
Ta, kur visi žinojo,
Ta, į kurią pažvelgti buvo taip baisu.
Lyg mano akys būtų pilnos blogio,
Visi nusukdavo savus žvilgsnius.“ („Autobiografija“)
Kalbant apie trūkumus, vis tik kai kuriuose eilėraščiuose man trūko gilumo, norėjosi labiau įsijausti į kuriamą būseną. Tarpuose eilės buvo persmelktos buitiškumu, paviršutiniškumu, o žodžiai pernelyg paprasti, kasdieniški. Dar kai kurios eilėraščių vietos pasirodė painios, klampios, sunkiai suprantamos, bet gal čia buvo toks eilių tikslas - leisti skaitytojui paklydinėti?
Iš esmės man patiko eilėraščiai, nors ir ne visi, tačiau baigus skaityti, tikrai liko bendras teigiamas įspūdis apie knygą. Man asmeniškai labiausiai įsiminė pirmoji dalis „Miestui“, taip pat trečioji - „Poetui“. Šie eilėraščiai buvo įdomūs, ironiški, patraukiantys mano didesnį dėmesį, todėl norėjosi daugiau skaityti apie meilę poezijai ir meilę miestui. Gaila, bet būtent šios dalys yra trumpiausios knygoje, o man pasirodė, kad autorei apie tai rašyti sekasi įdomiau.
Prisipažinsiu, kad jau seniai neskaičiau poezijos, tad šią knygą priėmiau ir kaip išbandymą sau. Gera sugrįžti į poezijos pasaulį, eiles, kurios kupinos jausmų, atvirumo, žodžių, kurie tarsi sklando kiek aukščiau žemės, arčiau dangaus.
Dabar apie pačią knygą. Ją skaityti galima įvairiais būdais: pirmasis tradicinis – nuo pradžios iki pabaigos, antrasis – skaityti atsitiktinius eilėraščius, trečiasis – skaityti pagal numeraciją, kuri čia yra sumaišyta. Man tai savaime perša mintį apie skirtingas teksto prasmes ir kartu kviečia knygą skaityti ne vieną kartą...
Sekdamas eiles nuo pirmo iki paskutinio numerio tarsi atradau visą sekamą istoriją, kuri prasideda, kai mylimieji išsiskiria. Eilės veda skaitytoją nuo skausmingų išgyvenimų prie bandymų susitaikyti su tuo, kas atsitiko ir galbūt atnaujinti santykius, apmąstyti, kokią įtaką vidiniai virsmai padaro asmenybei. Kalbantysis personažas savo išgyvenimus bando perteikti poezija ir kartu šiuos bandymus reflektuoja klausimais apie savo kūrybos naujumą, originalumą.
Didžioji dalis eilėraščių kalba apie jausmus, lydinčius išsiskyrimą su mylimuoju. Eilėse atsispindi skausmas, pyktis, noras pamiršti tai, kas buvo ir kartu negalėjimas to pamiršti, aistra naktį ir prablaivėjimas ryte... Didelį įspūdį paliko atvirumas ir drąsa kalbėti ne tik apie savo jausmus, bet ir aplinkinių reakciją. Tai gali padėti susimąstyti, kaip mes patys reaguojame į savo artimųjų – draugų, giminių, vaikų – jausmus, kuomet šie išgyvena kokią nors krizę, pvz., po išsiskyrimo.
„Tai aš esu
Ta, kur visi žinojo,
Ta, į kurią pažvelgti buvo taip baisu.
Lyg mano akys būtų pilnos blogio,
Visi nusukdavo savus žvilgsnius.“ („Autobiografija“)
Kalbant apie trūkumus, vis tik kai kuriuose eilėraščiuose man trūko gilumo, norėjosi labiau įsijausti į kuriamą būseną. Tarpuose eilės buvo persmelktos buitiškumu, paviršutiniškumu, o žodžiai pernelyg paprasti, kasdieniški. Dar kai kurios eilėraščių vietos pasirodė painios, klampios, sunkiai suprantamos, bet gal čia buvo toks eilių tikslas - leisti skaitytojui paklydinėti?
Iš esmės man patiko eilėraščiai, nors ir ne visi, tačiau baigus skaityti, tikrai liko bendras teigiamas įspūdis apie knygą. Man asmeniškai labiausiai įsiminė pirmoji dalis „Miestui“, taip pat trečioji - „Poetui“. Šie eilėraščiai buvo įdomūs, ironiški, patraukiantys mano didesnį dėmesį, todėl norėjosi daugiau skaityti apie meilę poezijai ir meilę miestui. Gaila, bet būtent šios dalys yra trumpiausios knygoje, o man pasirodė, kad autorei apie tai rašyti sekasi įdomiau.