Žodynas, vardai ir pavadinimai dažnai netikėti, nustebina: "Iš pravertos spintos gali kažkas išlįsti. Kaimynas, pavyzdžiui. Arba draugas, bičiulis, brolis. Marija Magdalietė, Renata, "Jėgos 2" vedėja, "Teismo" teisėja, misteris Properis, Džonas Smitas, Henrikas Dzievašius. Gali pasirodyti praeities, dabarties ar ateities vaiduoklis. Su vyno taure rankoje. Su buteliu alaus... <...> Kažkaip išeina, kad kai uždarai duris, jų ten nebūna. Nei vaiduoklių, nei griaučių, nei pavargusių sielų. Tik kandys."
Autorius ne tik rašo, bet ir iliustruoja savo knygas humoristiniais piešinėliais. Manau, kad tai irgi pliusas, piešinėliai visai vykę ir pagyvina skaitymą.
Šią knygą rinkčiausi ir į savo asmeninę biblioteką.
- Personažai nublanskta prieš istorijas. o norėtųsi labiau išplėtotų ir jų pačių. Atminty išlieka tik personažų vardai, o jie patys labai epizodiški, tik priemonės papasakoti istorijas. Galbūt bendrą vaizdą galima geriau susidaryti perskaičius ankstesnes knygas, nes greičiausiai Mišiuginą galima rasti ir ankstesnėje autoriaus kūryboje, bet to norėtųsi ir čia.
Ne visos istorijos vienodai stiprios. Skaitant kilo įspūdis, kad kai kurios įdėtos vien dėl to, kad buvo parašytos, ypač pasakėčios pabaigoje iškrenta iš bendro knygos vaizdo.