Klausimas Jums - kaip Jums patinka knygos be aiškios pabaigos, su dviguba pabaiga ir t.t.?..
Jeigu Jūsų atsakymas "dievinu tokias" arba Jums visai nesvarbu, yra ta pabaiga ar jos nėra, tiesiog mėgaujatės skaitymo procesu - skaitykite šią apžvalgą toliau.
Kad ir kas esate, perskaitę šią knygą, būsite beveik priversti ją interpretuoti, galbūt nutarsite, kad "tuščiai švaistėte laiką", galbūt nenurimsite kelias dienas ir ieškosite paaiškinimų internete, diskutuosite su kitais, galbūt skaitysite knygą antrą, trečią kartą (toliau galimos įvairios kitos reakcijos).
Dabar apie pačią knygą. Ji turi iš esmės visai padorią istoriją apie tai, kaip pasakotojo personažas pasiekęs garbų amžių įninka į tam tikrus įvykius liečiančius jaunystės prisiminimus. Tam jį paskatino gautas siuntinys.
Skaitant kai kurios vietos (įvairūs filosofavimai apie laiką, atmintį) man buvo nuobodokos, nelabai suprantamos, tačiau tai iš esmės atsverdavo kiti epizodai. Tad knygą tiesiog norisi vertinti kiek aukščiau negu vidutiniškai. Galima ties čia ir apsistoti. Knyga iš esmės skaitoma, joje yra intriga, subtiliai aprašomi veikėjų santykiai. Paliečiamos temos aktualios save reflektuojančiam žmogui. Tai subtili riba tarp santykių kūrimo, išsaugojimo, nutrūkimo ir atkūrimo.
Tačiau kas čia vyksta su pačiu pasakojimo metodu?.. Manau turiu rinktis: arba laikyti pasakojimą pritemptą arba sąmoningai vedantį skaitytoją klampiais personažo sąmonės akivarais. Esu linkęs rinktis antrąjį variantą ne dėl to, jog knyga apdovanota Bookerio premija, o dėl pasikartojančio paties personažo kalbėjimo "Prisimenu padrikus vaizdus", "ar dėl jos (galimai patirtos skriaudos) esu mažiau patikimas ir ištikimas tiesai", "Keistumas buvo tas, kad man nesunku buvo pateikti tokią istorijos versiją, nes aš pats ją sau tokią pasakojau." Visus šiuos Tonio Vebsterio teiginius apie save, mano nuomone, galima vertinti kaip jo nepatikimumo įrodymus - jis prisimena tik epizodus, jis galimai nėra ištikimas tiesai, jis galimai pasakoja tokią istoriją, kokia jam patogesnė. Žinoma, jis tai daro nesąmoningai. Tokiu atveju, tai ko jis neprisimena, mes taip pat visiškai nepajėgūs suprasti, galimos tik spėlionės.
Kūrinio pabaigą aš vėlgi linkęs suprasti dvejopai. Vieną vertus, ji pateikia mums pakankamai stulbinantį, bet suprantamą paaiškinimą, kita vertus jau ne pirmą kartą skaitome žodžius "Man viskas paaiškėjo", ir iš ankstesnių epizodų, kur Toniui buvo "viskas paaiškėję", galime spėti, jog tai tėra dar viena naujų faktų pakoreguota šio personažo sąmonės sukurta fikcija. Ji greičiausiai jau arčiau tiesos, tačiau esu linkęs manyti, jog taip jos ir nepasiekia.
Šitaip vertindamas turiu skirti knygai 8 balus iš 9. Baigęs skaityti skyriau laiko apmąstymams dėl tikrosios kūrinio vertės. Esu linkęs ją vertinti aukštai, nors tuo pačiu nesu tikras dėl savo vertinimo tikslumo, be to, kaip minėjau, ne viena pastraipa man pasirodė nuobodoka ir "užsifilosofavusi". Vis tik tokiu būdu greičiausiai tik dar labiau priartėju prie Tonio Vebsterio "netikrumo" jausmo.
Jeigu Jūsų atsakymas "dievinu tokias" arba Jums visai nesvarbu, yra ta pabaiga ar jos nėra, tiesiog mėgaujatės skaitymo procesu - skaitykite šią apžvalgą toliau.
Kad ir kas esate, perskaitę šią knygą, būsite beveik priversti ją interpretuoti, galbūt nutarsite, kad "tuščiai švaistėte laiką", galbūt nenurimsite kelias dienas ir ieškosite paaiškinimų internete, diskutuosite su kitais, galbūt skaitysite knygą antrą, trečią kartą (toliau galimos įvairios kitos reakcijos).
Dabar apie pačią knygą. Ji turi iš esmės visai padorią istoriją apie tai, kaip pasakotojo personažas pasiekęs garbų amžių įninka į tam tikrus įvykius liečiančius jaunystės prisiminimus. Tam jį paskatino gautas siuntinys.
Skaitant kai kurios vietos (įvairūs filosofavimai apie laiką, atmintį) man buvo nuobodokos, nelabai suprantamos, tačiau tai iš esmės atsverdavo kiti epizodai. Tad knygą tiesiog norisi vertinti kiek aukščiau negu vidutiniškai. Galima ties čia ir apsistoti. Knyga iš esmės skaitoma, joje yra intriga, subtiliai aprašomi veikėjų santykiai. Paliečiamos temos aktualios save reflektuojančiam žmogui. Tai subtili riba tarp santykių kūrimo, išsaugojimo, nutrūkimo ir atkūrimo.
Tačiau kas čia vyksta su pačiu pasakojimo metodu?.. Manau turiu rinktis: arba laikyti pasakojimą pritemptą arba sąmoningai vedantį skaitytoją klampiais personažo sąmonės akivarais. Esu linkęs rinktis antrąjį variantą ne dėl to, jog knyga apdovanota Bookerio premija, o dėl pasikartojančio paties personažo kalbėjimo "Prisimenu padrikus vaizdus", "ar dėl jos (galimai patirtos skriaudos) esu mažiau patikimas ir ištikimas tiesai", "Keistumas buvo tas, kad man nesunku buvo pateikti tokią istorijos versiją, nes aš pats ją sau tokią pasakojau." Visus šiuos Tonio Vebsterio teiginius apie save, mano nuomone, galima vertinti kaip jo nepatikimumo įrodymus - jis prisimena tik epizodus, jis galimai nėra ištikimas tiesai, jis galimai pasakoja tokią istoriją, kokia jam patogesnė. Žinoma, jis tai daro nesąmoningai. Tokiu atveju, tai ko jis neprisimena, mes taip pat visiškai nepajėgūs suprasti, galimos tik spėlionės.
Kūrinio pabaigą aš vėlgi linkęs suprasti dvejopai. Vieną vertus, ji pateikia mums pakankamai stulbinantį, bet suprantamą paaiškinimą, kita vertus jau ne pirmą kartą skaitome žodžius "Man viskas paaiškėjo", ir iš ankstesnių epizodų, kur Toniui buvo "viskas paaiškėję", galime spėti, jog tai tėra dar viena naujų faktų pakoreguota šio personažo sąmonės sukurta fikcija. Ji greičiausiai jau arčiau tiesos, tačiau esu linkęs manyti, jog taip jos ir nepasiekia.
Šitaip vertindamas turiu skirti knygai 8 balus iš 9. Baigęs skaityti skyriau laiko apmąstymams dėl tikrosios kūrinio vertės. Esu linkęs ją vertinti aukštai, nors tuo pačiu nesu tikras dėl savo vertinimo tikslumo, be to, kaip minėjau, ne viena pastraipa man pasirodė nuobodoka ir "užsifilosofavusi". Vis tik tokiu būdu greičiausiai tik dar labiau priartėju prie Tonio Vebsterio "netikrumo" jausmo.