,,Rebekos salas” skaityti man patiko, kūrinys paliko gerą įspūdį. Aptardamas stipriąsias vietas pirmiausia galiu nurodyti aiškias teksto ribas ir personažų skirtingumą. Iš pirmo žvilgsnio galbūt ne itin svarbūs dalykai, tačiau, manau, kad jie turi daug įtakos skaitymo procesui – palengvina jį arba pasunkina. Taigi čia turiu omenyje tai, kaip kūrinys dalijamas į atskirus skyrius ir atsižvelgiu į kiekvieno iš personažų įdomumą, individualumą.
Skyriai vienas nuo kito atskirti labai aiškiai, be to, visi jie apima 8 arba 10 puslapių: kūrinio pradžioje daugiausiai 8, antroje pusėje – 10. Iš viso 20 skyrių. Nors toks tvarkingumas nėra būtinas, tačiau tik užmetus akį sudaro gerą įspūdį. Dažniausiai jau pats pirmas skyriaus sakinys pamini pačią Rebeką, taigi aiškiai justi, kad ji čia tikrai svarbiausia, didžiausias dėmesys skiriamas būtent šiam personažui.
Vis tik kiekvienas personažas čia gana lengvai identifikuojamas, turi tam tikrų savitų bruožų, tai vėlgi gerokai palengvina skaitymo procesą ir gali sudominti skaitytoją. Skyrelyje ,,Pasikeitimas”, kuriame Rebeka persikelia iš tikro pasaulio į salas, mes iš pirmų žodžių gana lengvai galime suprasti, kad tai jau ne ta pati mama: viena labiau abejinga Rebekai (,,Netrukdyk, - pasakė pildamasi martinio, - aš galvoju”), kita įžūli, nerenkanti žodžių (“Ko staugi? - pasigirdo motinos balsas...”). Pats pasakojimo stilius tradicinis, tad aiškiai gali jausti, kada kalba pati Rebeka, o kada kiti veikėjai.
Turiu pastabą knygos viršeliui - manau, kad bendrą paslaptingą ir mistišką jo atmosferą gadina apačioje nupiešti sportbačiai. Man jei pasirodė čia nederantys. Taip pat pirmoji knygos pusė pasirodė kiek silpnesnė už antrąją, nes veikėjai, nors ir skirtingi, bet visi abejingi, nepatenkinti, susvetimėję. Paslaptingas šuniukas, nors ir padeda Rebekai, bet vis vien nekalba, o galėtų kalbėti, juk tai tam tikra prasme pasakos pasaulis. Taigi pirmoje knygos pusėje man šiek tiek pritrūko gyvybės, tačiau intriga buvo sukurta gerai, tad mesti skaityti minčių nekilo.
Džiaugiuosi, kad metus pradėjau su šia knyga, ji mane tikrai gerai nuteikė.
Skyriai vienas nuo kito atskirti labai aiškiai, be to, visi jie apima 8 arba 10 puslapių: kūrinio pradžioje daugiausiai 8, antroje pusėje – 10. Iš viso 20 skyrių. Nors toks tvarkingumas nėra būtinas, tačiau tik užmetus akį sudaro gerą įspūdį. Dažniausiai jau pats pirmas skyriaus sakinys pamini pačią Rebeką, taigi aiškiai justi, kad ji čia tikrai svarbiausia, didžiausias dėmesys skiriamas būtent šiam personažui.
Vis tik kiekvienas personažas čia gana lengvai identifikuojamas, turi tam tikrų savitų bruožų, tai vėlgi gerokai palengvina skaitymo procesą ir gali sudominti skaitytoją. Skyrelyje ,,Pasikeitimas”, kuriame Rebeka persikelia iš tikro pasaulio į salas, mes iš pirmų žodžių gana lengvai galime suprasti, kad tai jau ne ta pati mama: viena labiau abejinga Rebekai (,,Netrukdyk, - pasakė pildamasi martinio, - aš galvoju”), kita įžūli, nerenkanti žodžių (“Ko staugi? - pasigirdo motinos balsas...”). Pats pasakojimo stilius tradicinis, tad aiškiai gali jausti, kada kalba pati Rebeka, o kada kiti veikėjai.
Turiu pastabą knygos viršeliui - manau, kad bendrą paslaptingą ir mistišką jo atmosferą gadina apačioje nupiešti sportbačiai. Man jei pasirodė čia nederantys. Taip pat pirmoji knygos pusė pasirodė kiek silpnesnė už antrąją, nes veikėjai, nors ir skirtingi, bet visi abejingi, nepatenkinti, susvetimėję. Paslaptingas šuniukas, nors ir padeda Rebekai, bet vis vien nekalba, o galėtų kalbėti, juk tai tam tikra prasme pasakos pasaulis. Taigi pirmoje knygos pusėje man šiek tiek pritrūko gyvybės, tačiau intriga buvo sukurta gerai, tad mesti skaityti minčių nekilo.
Džiaugiuosi, kad metus pradėjau su šia knyga, ji mane tikrai gerai nuteikė.